Nemaloni žinia nušvitimo geidžiantiesiems.



Kuo ryškesnę Šviesą skleidžia žmogus, tuo aiškiau jis nešvarą mato. Pamatęs negali jos nevalyti. Todėl daro tai nuolatos. 
Mažiausia dulkelė, užkritusi ant jo rankovės, jam didžiausiu purvu rodosi, todėl menkiausia jo paties netinkama reakcija į tai, kas nemalonu, jam grėsminga atrodo. 
Kito pamestą šiukšlę jis pamato ir pakelti lenkiasi. Kuo didesnį plotą susivokusysis savo vidine Šviesa apšviečia, tuo daugiau šiukšlių jis mato. 
Nebeskiria jis, kieno tai šiukšlės, o imasi darbo. Mato jis, kaip į ką tik išvalytą plotą vėl kažkas šiukšlių papylė tiesiai po jo kojomis. Nesiveja jis tai padariusiojo. 
Baisi tiesa pamažu atsiveria: jeigu jis tų šiukšlių nevalys, paskęs didžiuliame sąvartyne visa šalis, kurioje jis gyvena, ir visa Žemė. Taigi tas, kuris pats išspinduliuoja Šviesą, tampa šiukšlininku. Tai jie, save aukodami ateičiai, sunkiu metu Žemės pusiausvyrą palaiko. Tiki jie, jog kažkas vis tiek susivoks ir pabus. Dėl tokių stengiasi, ateitimi tikėdami.  Žino jie, kad niekados šis darbas nebus užbaigtas. 
Kartais, ypač pervargus, rankos nusileidžia ir nebemato jie savo darbo prasmės arba nuo alinančio darbo suserga. 

Daug save dvasingais laikančių trokšta būti mokytojais, žyniais ar ypatingais žmonėmis. Tačiau tas, kuris tikros išminties siekia, kuris savimi Šviesą skleisti ima, asenizatoriaus (šiukšlininko) darbui ruošiasi, nes niekas kitas to darbo nudirbti negali. Kaip Jums tai patinka, Šviesos siekiantieji? 

Dabar, įsivaizduokite, kaip sėdi išminčius po tokio sunkaus darbo susitepęs ir mirtinai pavargęs, o tuo metu prieblandoje arba Tamsoje esantieji tyčiodamiesi rodo į jį pirštais: „Pažiūrėkite, koks jis purvinas ir bejėgis. Koks iš jo išminčius? Toks negali būti pavyzdžiu kitiems? Argi jis šventas?“ Negalvoja jie, jog tai jų šiukšles šis žmogus savimi valė, jog dėl jų nesupratimo dabar jis kenčia. Mato jie tik nuvargusį nuo nepakeliamai sunkaus darbo žmogų su pajuodusiu nuo svetimos tamsos veidu. Jeigu jis, kitų šiukšlėmis užspringęs, sunkia liga suserga arba jam nelaimė nutinka, išsišiepia pavyduoliai: „Mat koks šventuolis... Ką turėjo savyje, tą ir prisitraukė.“  
Palinguoja galvą išminčius ir jėgas taupydamas ištaria: „Matyt, kad taip.“ Nieko jis neaiškina, niekam nesiteisina ir niekam neįrodinėja. Jis pats savų nuo svetimų šiukšlių nebeskiria, nes yra tapęs Vieniu. Šiukšlė lieka šiukšle. Koks skirtumas, kas ją numetė. Vis tiek kas nors turi surinkti ir perdirbti... 

Šis darbas tampa jo kryžiumi, kurį jis neša, nes kiti jo nepajėgtų pakelti. Neša jį, kad tie, kurie tikrosios Šviesos siekia, atsitiestų, kad Žemė Motina, kurios nesusipratėliai negerbia, švariau ir gaiviau alsuotų.

Antropoteosofija 2 t.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Išgyjimo malda Jėzui ( sakoma prieš miegą)

Kuomet vyras neprisiima atsakomybės už savo moterį